SVEIKI ATVYKĘ Į ŽMONIŲ AMŽIŲ
KELIAS KOPIA ĮKALNĖN, kerta sraunų upelį, paskui grąžina į aną upelio krantą, veda pro avies
griaučius. Man regis, lyja, bet vietiniai sako, kad čia, Škotijos Pietų aukštikalnėse (Southern Uplands), tai tik silpna dulksna – škotiškai smirr. Už paskutinio posūkio išnyra iki pusės rūko apsemtas krioklys ir rantytos uolos iškyša. Uola su vertikaliais jungiamaisiais sluoksniais primena išilgai sluoksniuotą pyragaitį. Mano vedlys, britas stratigrafas Janas Zaliasevičius (Jan Zalasiewicz), mostelėjęs į platų pilką ruožą, sako: „Čia
atsitiko negerų dalykų.“
Ši juosta susidarė maždaug prieš 445 mln. metų, senovinio vandenyno dugne pamažu kaupiantis
nuosėdoms. Anuomet gyvi organizmai telkėsi daugiausia vandenyje ir juos ištiko krizė. Kol susikaupė šis pilkas metro pločio sluoksnis, išnyko apie 80 % jūrų organizmų rūšių, daugelis jų, pvz., graptolitai, – ištisomis klasėmis. Manoma, kad šis masinis rūšių išnykimas ordoviko pabaigoje – vienas iš 5 didžiausių per paskutiniuosius pusę milijardo metų. Ši gamtos katastrofa atsitiko tada, kai, spėjama, dėl superžemyno
slinkties per Pietų ašigalį smarkiai pakito klimatas, pasaulinio vandenyno lygis ir sudėtis.
Stratigrafų, tarkime, J. Zaliasevičiaus, niekuo lengvai neįtikinsi. Geologiniuose sluoksniuose jie ieško prieš milijonus metų egzistavusių faktų pėdsakų ir iš jų dėlioja Žemės istoriją. Jie žvelgia labai toli į praeitį ir remiasi tik ryškius ir aiškius įspaudus palikusiais jos liudijimais. Tai svarbiausi Žemės įvykiai – lūžiai, 4,5 mlrd. metų planetos istoriją dalijantys į nuoseklius laikotarpius.
