PRIJAUKINTI LAUKINIUS GYVŪNUS
„Labas! Kaip laikaisi?“ – klausia Liudmila Trut, siekdama atsklęsti vielinį narvą su užrašu „Mavrik“. Stovime Sibiro pietuose, Novosibirsko užmiestyje – fermoje tarp dviem eilėmis sustatytų vienodų narvų, o 76 m. biologės pasisveikinimas skirtas ne man, o gauruotam narvo gyventojui. Nors rusiškai nesuprantu, jos balse atpažįstu lipšnią motinišką manierą, kuria šunų mylėtojai įpranta kalbinti savo augintinius.
L. Trut dėmesio objektas Mavrikas – maždaug biglio dydžio, ryškiai oranžiniu kailiu su balta pakakle – šeimininkei atsako kaip pridera: vizgina uodegą, pasivolioja ant nugaros, smarkiai šnopuoja iš džiaugsmo, kad sulaukė dėmesio. Po siaura stogine dviem eilėmis sustatytuose narvuose daugybė šuninių elgiasi taip pat, inkščia ir viauksi, iš nevaldomo džiaugsmo purto gaurus. „Matote, – sako L. Trut, peršaukdama bruzdesį,
– visi nori žmogaus dėmesio.“ O šiandien pasisekė Mavrikui. L. Trut ištiesusi rankas jį paima ir paduoda man. Gyvūnas įsitaiso glėbyje švelniai kramsnodamas man ranką – meilus kaip naminis šuniukas.
Kad ir kaip keista, Mavrikas visai ne šuo. Lapė. Šiame užkampyje, beržynų apsuptyje, už grotuotų
aprūdijusių vartų Mavrikas gyvena su keliais šimtais giminaičių – tai vienintelė pasaulyje naminių rudųjų lapių populiacija. (Dauguma jų sidabraspalvės ir tamsiai pilkos, o oranžinių, kaip Mavrikas, – mažai.) „Naminės“ nereiškia, kad pagautos ir prijaukintos arba užaugintos nelaisvėje ir šeriant pripratintos prie žmonių. Tai specialiai išvestos naminės lapės – jaukios kaip rainos katės ar Labradoro retriveriai. Kornelio
(Cornell) universiteto mokslininkė, lapių specialistė Ana Kukekova sako: „Jos daug kuo primena auksaspalvius retriverius, kurie paprastai neskirsto žmonių į gerus ar blogus, į pažįstamus ir nepažįstamus.“ Šioms lapėms kiekvienas žmogus– draugas, o toks prieraišumas joms įdiegtas turbūt įstabiausiu visų laikų veisimo eksperimentu.
