ARIZONOJE , Vilkokso (Willcox) šiltnamyje, eilėmis rikiuojasi pomidorų kerai. Žali stiebai kyšo iš kokoso palmių pluošto blokų, stiebdamiesi stiklinio dangaus link. Baltais laboratoriniais drabužiais vilkintys specialistai, stovėdami aukštuose elektriniuoelektriniuose vežimėliuose, skrupulingai geni augalus. Nuo
šių nepriekaištingai išpuoselėtų pomidorų, auginamų 125 ha ploto pastatuose, kurie aprūpinti kilometrais vamzdžių vandeniui tiekti ir plieninių vielų tinklu viršuje kylantiems ūgliams atsiremti, „Eurofresh Farms“ per metus nuima apie 60 mln. kilogramų derlių. Nokstantys vaisiai kvepia truputėlį dirbtinai, bet maloniai, nors
čia nėra nė grumstelio dirvožemio.
Tačiau esama dalelės natūralumo – tai žemas dūzgimas, skambantis giliai ausyse, tūkstančiai
triūsiančių kamanių.
Kad dauguma žiedinių augalų galėtų daugintis, reikalinga trečioji šalis, padedanti žiedadulkes
pernešti nuo vyriškųjų ant moteriškųjų augalo dalių. Kai kuriems augalams reikia papildomo paskatinimo toms auksinėms dulkelėms atiduoti, kaip antai, pomidoro žiedui būtinas smarkus supurtymas, maždaug 30 kartų už Žemės trauką didesnis virpėjimas, aiškina Arizonos entomologas Stivenas Bučmanas (Stephen Buchmann), ne pelno organizacijos „Pollinator Partnership“ tarptautinis koordinatorius. „Mastelis skirtingas,
– sako jis, – bet palyginkite: esant 4–6 laisvojo kritimo pagreičiams, naikintuvų lakūnai po pusės minutės paprastai netenka sąmonės.“