SERENADA GULBEI
Nuo balso stygas virpinančio pirmojo priebalsio iki aukšto tembro ilgojo paskutinio balsio jau paties žodžio „gulbė“ akustika perteikia grakštumą. Šiaip ar taip, Piotras Čaikovskis sukūrė ne „Ančių tvenkinį“. Gulbė giesmininkė, kaip ir jos gentainė skambiu pavadinimu gulbė trimitininkė, priklauso elegantiškai seserų draugijai; jos gretas papildo gulbė nebylė, mažoji, juodoji ir juodakaklė gulbės. Pirmą kartą aprašyta
Karlio Linėjaus (Carl Linnaeus) 1758 m., Cygnus cygnus gali būti laikoma gulbe tarp gulbių, tipine rūšimi, taigi – visų gulbių archetipu. Be to, tai gulbė, kuriai apibūdinti peršasi tik aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai. Sudarančios maždaug 180 000 populiaciją, gulbės giesmininkės, nors ir neapsaugotos nuo buveinės
netekimo, yra bene gausiausios iš visų gulbių ir lenkia kitas savo arealo platumu.
Antikos žmonėms gulbės pasirodymas, kai ji lengvai slysta veidrodišku ežero paviršiumi ir žavingai įsibėgėja skrydžiui, simbolizavo
laikinumą ir žadindavo nemirtingumo troškimą. Sokratas, pasak Platono, savo mirties dieną išgirdo gulbės giesmę. Skandinavų mitologijoje valkirijos, įgavusios gulbių pavidalą, nuvesdavo kautynėse žuvusių karžygių vėles į Valhalą.
Gulbė, rašo rusų poetė Ana Achmatova, „plaukia per šimtmečius“ į besisukantį metų laikų ratą. Rudenį svetur išskrendančios – sparnų plasnojimas ore, dangų skrodžianti sidabrinė paukščių pulko strėlė – jos sukelia poetišką melancholiją. Šešėliai ilgėja. Dienos trumpėja. Baigiasi dar vieni metai. Ir nors artėja žiemos tamsa, prisiminus Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen) pasaką, kurioje bjaurusis ančiukas virsta nuostabia gulbe, apima raminantis dvasinis pakilimas.
