ALIASKOS PASIRINKIMAS: LAŠIŠOS AR AUKSAS
Aliaska iki šiol tebėra tokia, kokie kadaise buvo senieji Amerikos Vakarai. Turtinga gamtos stebuklų ir beveik nepaliesta žmogaus ambicijų, ji stulbina atvykėlį kaip begalinių galimybių kraštas, šis įspūdis dar labiau sustiprėja žvelgiant iš pažeme skrendančio „Cesna 180“ lėktuvėlio keleivio vietos. Rikas Halfordas (Rick Halford), skrydžių į atokius regionus pilotas ir buvęs valstijos įstatymų leidėjas, man rodo Aliaskos dalį, įsiterpusią tarp nacionalinių parkų ir kitų saugomų žemių maždaug 400 km į pietvakarius nuo Ankoridžo
(Anchorage): Bristolio įlankos (Bristol Bay) baseino centrą. Žvelgiant į bet kurią pusę kiek tik akys užmato visur plyti vanduo. Šiame 100 000 km² plote teka devynios didelės upės, turinčios daug intakų, kai kada primenančių tvirtas medžių šakas, kartais – vingiuotas arterijas. Kone visur gruntinis vanduo yra arti žemės
paviršiaus ir prasisunkia arba trykšta šaltiniais, nuolat drėkindamas pelkėtą tundrą.
Mes skrendame prieš srovę palei Nušagako (Nushagak) upę jos ištakų link, kertame persipinančius ruožus, kur į ją įsilieja Vudas (Wood), Ajovitla (Iowithla) ir Kokvokas (Kokwok). Toli dešinėje matome didžiausio Aliaskoje Iliamnos (Iliamna) ežero vakarinį krantą. Be kelių išsibarsčiusių kaimų ir šmėkščiojančio lėktuvėlio šešėlio, nematyti jokių žmogaus ženklų: užtvankų, miškų kirtaviečių, greitkelių, gyvenamųjų namų rajonų ar jėgainių. Šių vietų pirmapradis, žmogaus veiklos nesunaikintas kraštovaizdis padeda suvokti, kodėl čia vyksta gausiausios pasaulyje raudonųjų lašišų ir vienos didžiausių Šiaurės Amerikoje karališkųjų lašišų migracijos, jau nekalbant apie vaivorykštinius upėtakius, arktinius kiršlius ir kitas čia tarpstančias rūšis.
