JŪROS GĖRYBIŲ APSKAITA
Prieš pat aušrą netoli Honolulu uosto prasideda svarbus jūrų gėrybių pirkėjų ir pardavėjų susitikimas. Kai maždaug du tuzinai pirkėjų suguža į Jungtinės žvejybos agentūros (United Fishing Agency) sandėlį, ant lengvų havajietiškų marškinių jie užsimeta storas žiemines striukes su gobtuvais, saugodamiesi šaldymo įrenginių vėsos. Jie mikliai atvožia savo mobiliųjų telefonų dangtelius, skambina klientams į Tokiją, Los Andželą, Honolulu – kur tik valgomos brangios žuvys – ir laukia.
Netrukus didelės krovinių durys nuo jūros pusės atsidarydamos nuslysta į šoną, ir prasideda ant padėklų išdėliotų laimikių paradas. Stambūs tunai, apimtimi sulig senovinio vežimo ratais, trumpadurkliai marlinai ir durklažuvės nupjautais „snapais“, suguldyti tarsi pilkos I formos sijos, raudonpelekės karalžuvės storomis lūpomis ir ritulio dydžio akimis aukso spalvos apvadais, – visi jie užima savo vietas salėje.
Aukciono vadovai išpjauna iš žuvų tipinius pavyzdžius – mėsos juostas ir padeda ant negyvų baltų pilvų. Pirkėjai liečia šiuos pavyzdžius pirštais bandydami nustatyti kokybę iš spalvos, skaidrumo, tekstūros ir riebalų kiekio. Kai į mobiliuosius telefonus atskrieja nurodymai, siūlomos kainos mįslingais rankų gestais perduodamos išvaržytojui. Deryboms pasibaigus, ant žuvies šono tekštelimi popieriaus lapeliai su neišskaitoma keverzone. Viena po kitos žuvys išparduodamos pasiūliusiems aukščiausią kainą. Tokiu būdu jūrų gėrybės iš Šiaurės Ramiojo vandenyno centrinės dalies paskirstomos tarp vienų iš labiausiai pasiturinčių pasaulio pirkėjų.
Kiekvienais metais vandenynuose sugaunama daugiau kaip 77,9 mln. tonų žuvų ir vėžiagyvių. Žvejybos bendrovių vadovai šį didžiulį masiškai gaudomų laukinių gyvūnų kiekį vadina pasauliniu laimikiu ir daugelis jų tvirtina, kad per praėjusį dešimtmetį laimikis buvo palyginti pastovus. Tačiau tebevykstantis mokslinis tyrimas, kurį atlieka Danielius Poli (Daniel Pauly), žuvininkystės mokslininkas iš Britų Kolumbijos universiteto (University of British Columbia), kartu su Enriku Sala (Enric Sala), „National Geographic“ stipendininku, rodo, kad pasaulinis laimikis nėra nei stabilus, nei teisingai paskirstytas tarp pasaulio šalių.