Džeinė Gudol

             1960 m. liepos 14 d. rytą ji išlipo į akmenėliais nusėtą paplūdimį atkampiame Tanganikos ežero rytinio kranto ruože. Ji pirmą kartą atkeliavo į tuometį Gombės upės medžioklės rezervatą – mažą saugomą teritoriją, kurią dar 1943 m. tokia paskelbė britų kolonijinė vyriausybė. Ji atsivežė palapinę, kelias alavines lėkštes, puodelį be ąsos, pigius žiūronus; kartu atvyko afrikietis virėjas Dominikas ir jos mama, kurią Džeinė pasiėmė kaip palydovę paklususi jos saugumu dar nelaisvoje Tanganikoje susirūpinusių žmonių reikalavimui. Ji atvyko stebėti šimpanzių. Tiksliau sakant, pamėginti stebėti. Dž. Gudol gerai nepažįstantys
skeptikai manė, kad jai neišdegs. Bet paleontologas Luisas Likis (Louis Leakey), Nairobyje (Nairobi) pavedęs jai šią užduotį, tikėjo, kad gali pasisekti.

              Dž. Gudol ir jos bendrakeleivius sutiko vietinių žvejų grupė, įsikūrusi stovykloje netoli savo tinklų palei paplūdimį, ir padėjo jiems nugabenti įrangą. Džeinė su mama visą popietę taisėsi būstą. Paskui, apie 5 valandą, kažkas pranešė, kad pastebėjo šimpanzę. „Tada išėjome, – rašė Džeinė vėliau tą vakarą dienoraštyje, – ir išvydome šimpanzę.“ Ji matė šį žvėrį neaiškiai, tik iš tolo ir labai trumpai. „Pajutusi, kad artėjame su žvejų būriu, visi išpūtę akis, šimpanzė pabėgo, ir daugiau jos neregėjome net palipę į gretimą kalvą.“ Tačiau tyrėja netoliese medyje pastebėjo ir aprašė nulenktas bei išgulėtas šakas – šimpanzės guolį. Šiuo įrašu apie pirmąjį pastebėtą guolį ir prasidėjo istorija apie vieną žymiausių šiuolaikinių ilgalaikių biologijos lauko tyrimų – Dž. Gudol su kolegomis ištisus 50 metų nepaprastai išsamiai tyrinėjo Gombės
šimpanzių elgesį.