Mes beveik kasdien save apgaudinėjame. Įsivaizduojame, kad žemė yra mūsų, bet planeta priklauso jiems. Mes dar tik pradėjome skaičiuoti jų rūšis. Naujos formos netikėtai pasirodo kieme už namo vos ne kiekvieną kartą, kai apverčiame rąstgalį. Mums jie gali atrodyti lyg nežemiškos būtybės, tačiau, atsižvelgiant į jų skaičių bei gyvavimą Žemėje, tai mes žmonės, atrodome lyg ateiviai.
Kai stuburiniai monstrai tai atsirasdavo, tai dingdavo, vabzdžai ir toliau dauginosi ir klestėjo, pergalingai apgyvendindami kiekvieną pelkę, medį ir dirvos lopinėlį. Mes kalbame apie dinozaurų arba žinduolių epochą, bet nuo tada, kai į sausumą išlipo pirmasis gyvūnas, kiekvienas laikotarpis, objektyviai vertinant gyvybės istoriją, buvo ir vabzdžių epocha. Žemė be jų tiesiog neįsivaizduojama.
Iš dalies mes žinome, dėl ko vabzdžiai taip skiriasi nuo kitų pirmųjų gyvūnų, kurie rūpinosi savo palikuonimis, kaip ir dauguma jų įpėdinių, – paukščiai, ropliai ir žinduoliai, šie ir dabar parūpina maisto savo jaunikliams ir gina juos kovodami. Vabzdžiai, apskritai paėmus, atsisakė šių senų tradicijų ir perėjo prie šiuolaikiškesnio gyvenimo.