Laiko smiltys

Neužteko vien sukurti pasaulį – aborigenų dievas Biralas (Beeral) norėjo, kad šis būtų dar ir gražus. Todėl pasiuntė du patikimus savo tarnus – Jindingį (Yindingie) ir jo pagalbininkę dvasią Kigari (K’gari) iš naujos materijos sukurti rojų. Jiedu taip puikiai atliko darbą, kad Kigari panūdo amžinai pasilikti šioje nuostabioje vietoje. Ji išsitiesė šiltame nepaprastai gražios įlankos vandenyje ir užmigo.

     Tada Jindingis miegančią Kigari pavertė ilga siaura tviskančia smėlio sala – didžiausia iš tokių salų pasaulyje. Aptaisė ją prašmatniausiu atogrąžų miškų drabužiu, švelnų smėlėtą kūną padabino vaivorykštės spalvomis ir įstatė daugybę spindinčių ežerų akių, žvelgiančių į dangų. Jis paleido skraidyti margaplunksnius paukščius, o kad ji niekada nebūtų vieniša, čia įkurdino aborigenų gentį – bučulus (Buchulla), kurie iš kartos į kartą pasakoja salos sukūrimo mitą, o jų kalba Kigari reiškia “rojus”.

     Nuo tada nutekėjo daug vandens. Šiandien rojus turi Freizerio salos (Frazer Island) vardą, kurį atnešė svetimšaliai – škotų kapitonas su žmona, 1836 m. sudužus laivui išlipę į šią  aborigenų žemę. Kad ir kaip pavadinta, ši nepaprasta vieta apžavi kiekvieną prie jos priartėjusį.

     Nuo