Banginių slėnis
PRIEŠ 37 MLN. METŲ PRIEŠISTORINIAME TETIJOS VANDENYNE Į JŪROS DUGNĄ PO MIRTIES NUGRIMZDO GYVATIŠKAS, 15 M ILGIO PADARAS PLAČIAI IŠŽIOTAIS NASRAIS IR RANTYTAIS DANTIMIS. Bėgant tūkstantmečiams jo kaulus užklojo susikaupusių nuosėdų skraistė. Jūrai atsitraukus ir jos dugnui tapus dykuma, vėjas pradėjo lyginti kaulus dengiantį smiltainį ir skalūną. Pasaulis pamažu keitėsi. Žemės plutos poslinkiai nustūmė Indiją į Aziją ir iškėlė Himalajus. Afrikoje pirmieji žmogaus protėviai atsistojo ant užpakalinių kojų ir ėmė vaikščioti stačiomis. Faraonai pastatė piramides. Roma suklestėjo, Roma žlugo. Ir visą tą laiką vėjas kantriai tęsė savo kasinėjimus. Tada vieną dieną pasirodė Filipas Džindžeričas (Philip Gingerich) ir užbaigė darbą.
Vieną praėjusio lapkričio vakarą, saulei leidžiantis, F. Džindžeričas, Mičigano universiteto (University of Michigan) stuburinių gyvūnų paleontologas, gulėjo visu ūgiu išsitiesęs šalia gyvūno, vadinamos Basilosaurus, stuburo kaulų Vãdi al Chitãne (Wadi al-Hitan), arba Didžuvių slėnyje, Egipto dykumoje. Smėlyje aplink jį mėtėsi suakmenėję ryklio dantys, jūrų ežio spygliai ir milžiniško šamo kaulai. „Aš tiek daug laiko praleidžiu supamas šių povandeninių gyvūnų, kad greitai jau gyvensiu jų pasaulyje, – pasakė jis šepetėliu baksnodamas rąsto dydžio slankstelį. – Kai žiūriu į šią dykumą, matau vandenyną.” F. Džindžeričas skubėdamas ieškojo svarbios gyvūno griaučių dalelės. Dienos šviesa blanko, ir jis turėjo grįžti į stovyklą, kol jo kolegos dar nepradėjo nerimauti. Didžuvių slėnis – nuostabi, tačiau nesvetinga vieta. Kartu su priešistorinių jūrinių pabaisų kaulais F. Džindžeričas rado ir nelaimingų žmonių palaikų.
