VIKINGŲ ORAI
Truputį į šiaurės vakarus nuo audringo pietinio Grenlandijos smaigalio, ant stataus šlaito, iškilusio virš ledkalniais nusėto fiordo, kurį pirmasis anksčiau nei prieš tūkstantį metų išžvalgė Eirikas Rudasis,
atsirado sodininkystės anomalijų: sužėlė vešli pievinės miglės veja,kyšo rabarbarai, kelios sitkinės eglės, plaukuotavaisės tuopos, subalpiniai kėniai ir šiauriniai karklai. Visa tai atsitiko Kakortoko (Qaqortoq) miestelyje, 60˚ 43′ šiaurės platumos, vidiniame Keneto Hioego (Kenneth Høegh) kieme, maždaug už 650 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio. „Praeitą naktį buvo šalna”, – sako K. Hioegas, kai šiltą liepos rytą vaikštome po jo kiemą apžiūrinėdami augalus, – o mus tuo metu „apžiūrinėja” uodai. Žemai saulėje spindi ryškiai mėlynas Kakortoko uostas. Už kelių metrų nuo miesto prieplaukos plūduriuoja nedidelis ledkalnis – maždaug autobuso dydžio. Kone visiškai plikos granito kalvos, supančios uostą lyg amfiteatras, nušlakuotos ryškiai dažytais mediniais namais, suręstais iš įvežtos europinės medienos.
