Nors Jordano, kaip biblinės upės, vardas siejasi su dieviška ramybe, iš tiesų jis niekam neprimena taikos Žemėje. Nuo ištakų, kunkuliuojančių prie karo randais išvarpytų Hermono kalno šlaitų, iki pat putotų, dumblinų kavos spalvos žiočių į Negyvąją jūrą už maždaug 300 km, Jordanas vargsta neramiame krašte – tokiame, kur gyventojai gali užminuoti upės krantus ar įsivelti į karą dėl seklumos. Šioje išdžiūvusioje žemėje vanduo visada populiacija lėmė, kad įsiplieskė nauja izraeliečių, palestiniečių ir jordaniečių kova dėl upės maitintojos.
Dėl visų šių dalykų vieno praeito birželio ryto įvykis tampa dar reikšmingesnis. Trys mokslininkai – izraelietis, palestinietis ir jordanietis, – saugomi kareivių, stovi iki kelių įsibridę į Jordano upę. Beveik už 65 km į šiaurę plyti Tiberiados (Tiberias) ežeras, o virš jų galvų pavojingai kabo 1967 m. birželį per Šešių dienų karą susprogdinto tilto griuvėsiai. Mokslininkai atlieka upės tyrimą, užsakytą „Artimųjų Rytų Žemės bičiulių” (ARŽB) – regioninės nevyriausybinės organizacijos, kuri siekia palaikyti taiką rūpindamasi aplinkos apsauga. Nepakeliamai karštą dieną buvusioje karo zonoje dirbantys vyrai, jeigu ir būgštauja, kad gaus šilumos smūgį, užmins ant potvynio išplautos minos ar jiems ant galvų užkris cemento luitas, to visai neparodo.