TIESA APIE ŠIMPANZES
PRIEŠ KELETĄ METŲ statydami stovyklą Kongo atogrąžų miško gilumoje Deivas Morganas (Dave Morgan) ir Kriketė Sans (Crickette Sanz) išgirdo, kaip tolumoje rėkauja šimpanzių patinų būrys. Šūkavimai garsėjo, ir jie spėjo, kad beždžionės greitai lekia medžių šakomis. Žmonės suprato, kad šimpanzės juda tiesiai jų stovyklos link ir greitai bus jiems kone virš galvų. Tačiau tuomet, kai atrodė, jog būrys priartėjo iki kelių dešimčių metrų, miškas nuščiuvo. Po kelių sekundžių K. Sans ir D. Morganas išgirdo švelnų ūktelėjimą iš medžio beveik tiesiai virš savo galvų. Jie pasižiūrėjo į viršų ir pamatė apstulbusią suaugusią šimpanzę, spoksančią žemyn. Šimpanzės, sutikusios žmogų, paprastai išsigąsta ir sprunka – tai suprantama, nes dažnai santykis tarp šių dviejų rūšių atitinka aukos ir plėšrūno santykį. Tai, kad šimpanzės vengia žmonių, yra viena iš priežasčių, kodėl jas tyrinėti taip sunku. Kad gyvūnus būtų galima tirti, jie turi išmokti nebėgti pamatę žmogų, o tokį įprotį galima įdiegti tik daug metų juos nuolat sekiojant po mišką. Vieno dalyko tikrai niekada nesitikėtum iš šimpanzės, nepratusios prie žmogaus, – tai, kad ji, užtikusi žmones, pasikviestų visas savo draugužes. Tačiau būtent taip ir atsitiko. Netrukus pasirodė antra šimpanzė. Paskui trečia. Ketvirta. Lapiją apgaubė beprotiškas spiegimas. Atrodė, kad ne D. Morganas ir K. Sans, kurie buvo mokslininkai, o būtent šimpanzės elgėsi taip, lyg būtų padariusios didelį atradimą. Grupė šimpanzių ištisą vakarą tupėjo ant šakų virš stovyklos ir susidomėjusios stebėjo, kaip buvo užkurtas laužas, statomos palapinės ir ruošiama vakarienė.
