Kai maždaug 7000 nustėrusių atvykėlių pirmą kartą išvysta jį scenoje, jis dar ne popiežius, bet šį žmogų jau gaubia kažkas nepaprasta. Luna Parko stadione Buenos Airių centre, Argentinoje, Romos katalikai ir krikščionys evangelikai susirinko į visuotinį renginį. Nuo scenos kunigas pakviečia miesto arkivyskupą tarti keletą žodžių. Ant kardinolo krūtinės nekaba tradicinis kryžius. Jis vilki juodus dvasininko marškinius ir švarką, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, kai dar tebuvo paprastas kunigas. Tai rimto veido pagyvenęs liesas vyras. Šią prieš devynerius metus nutikusią akimirką sunku įsivaizduoti, kad toks kuklus, melancholiškas argentinietis vieną dieną visame pasaulyje pagarsės kaip švytinti ir charizmatiška asmenybė.
Arkivyskupas prabyla gimtąja ispanų kalba. Užrašų neturi. Neužsimena apie tuos laikus, kai kartu su daugeliu kitų Lotynų Amerikos katalikų dvasininkų ignoravo evangelikų judėjimą ir laikė jį escuela de samba – nerimtu reiškiniu, primenančiu sambos mokyklų repeticijas. Vietoj to šis visoje katalikų bažnyčioje, tvirtinančioje, kad ji yra vienintelė tikroji krikščionių bažnyčia, įtakingiausias argentinietis pareiškia, kad Dievui tokie skirtumai nesvarbūs.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” rugpjūčio mėnesio numeryje.