Autorė Lois Parshley Fotografė Esther Horvath
Klimato tyrimų svarbai nenumaldomai augant, Norvegijoje įsikūrusi nedidelė arktinė mokslinių tyrimų stotis išsiplėtė į klestintį mokslininkų miestelį. Šiame centre dirba vis daugiau moterų, atliekančių svarbiausius planetos tyrimus ir padedančių patogiau gyventi šioje nesvetingoje vietoje.
Nedidelis tarptautinis Ni Olesiundo (Ny-Ålesund) mokslinių tyrimų centras, įsispraudęs tarp snieguotų kalnų ir apledijusių fjordų Arkties vandenyne esančiame Norvegijai priklausančiame Svalbardo (Svalbard) salyne, yra viena šiauriausių gyvenviečių Žemėje.
Žiemos mėnesiais šioje nepaprastai žvarbioje ir nesvetingoje vietoje saulė niekada nepakyla, todėl žemi pastatai skendi tamsiai mėlynoje nepertraukiamos poliarinės nakties tamsoje. Nepaisant atšiaurių orų, Svalbardas neabejotinai šyla – čia šio proceso sparta daugiau nei keturiskart greičiau viršija pasaulinį vidurkį. Dėl to aplinkoje vyksta nerimą keliantys pokyčiai.
Pavyzdžiui, aplinkinėse jūrose plinta Periphylla periphylla rūšies medūzos, kurios, kaip manoma, šiauriniuose arktiniuose vandenyse pasirodė tik maždaug prieš dešimtmetį.
Jos minta kriliais ir smulkiomis žuvimis, nuo kurių priklauso vietinė jūrų gyvūnija, pavyzdžiui, menkės ir silkės. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios Svalbarde vidutinė oro temperatūra pakilo apie 4 °C, o Ni Olesiunde dabar ji vos pora laipsnių žemesnė už nulį.
Praėjusią vasarą plūstelėjus neregėtai karščio bangai gerokai aptirpo šio salyno ledynai. Tačiau regione vyksta ir kitų pokyčių. Dešimtys mokslininkų iš daugiau nei dešimties šalių toliau gilina mūsų žinias apie klimato kaitą, nes šiandien to reikia labiau nei bet kada anksčiau.
Esther Horvath nuotraukoje: Rinkdamos duomenis poliarinėse vietovėse mokslininkės tikisi suprasti, kaip keičiasi pasaulis. Betinos Haupt laikomas meteorologinis balionas paprastai gabena radiozondą – prietaisą, kuriuo matuojama temperatūra, drėgmė ir slėgis. Iš Svalbarde įsikūrusios Ni Olesiundo mokslinių tyrimų stoties kasdien paleidžiama po vieną tokį balioną.