Šikšnosparniai

Autorius James Gorman

Fotografė Nichole Sobecki

Šikšnosparniai yra viena iš didžiausių evoliucijos sėkmės istorijų. Jų protėviai buvo maži žinduoliai, lakstydavę keturiomis ir tikriausiai misdavę vabzdžiais, kaip ir daugelis šiuolaikinių šikšnosparnių.

Dar niekas negali pasakyti, kaip tie protėviai ėmė skraidyti. Seniausiose žinomose šikšnosparnių fosilijose iš Žaliosios (Green) upės geologinio darinio Vajomingo valstijoje, JAV, kurioms daugiau kaip 50 mln. metų, jau matyti pakitęs dilbis ir pirštai, sudarantys plonos, raumeningos šikšnosparnio sparno plėvės pagrindą. Todėl lotyniškas šikšnosparnių būrio pavadinimas Chiroptera reiškia „rankinis sparnas“.

Pradėję skraidyti, šikšnosparniai užpildė visas sparnuotiems gyvūnams prieinamas ekologines nišas ir paplito visame pasaulyje. Jie sudaro penktadalį visų žinduolių rūšių. Daugiau narių turi tik graužikų būrys. Šikšnosparniai minta viskuo: vabzdžiais, vaisiais, nektaru, krauju ir žuvimis. Jie nepaprastai skiriasi dydžiu: nuo kamaninių kiaulianosių šikšnosparnių, sveriančių mažiau nei 2 g, iki didžiausių skraidančiųjų lapių, kurių sparnų tarpugalis siekia 1,8 m, o svoris – 1,3 kg.

Vieniems šikšnosparniai kelia nepaaiškinamą siaubą. Kiti baiminasi užsikrėsti jų pernešamomis ligomis, tokiomis kaip virusas, sukėlęs COVID-19 pandemiją. Kita vertus, nuo pasiutlige sergančių šunų įkandimų miršta daug daugiau žmonių nei nuo šikšnosparnių.