Senos atgimimas

Autorė Mary Winston Nicklin

Fotografas Tomas Van Houtryve

Senos vandens kokybė pradėjo gerėti 1991 m., kai Europos Sąjunga priėmė teisės aktus dėl pagrindinio vandens taršos šaltinio – miesto nuotekų. Paryžiaus vandenvalos tarnyba ėmėsi reikšmingai modernizuoti vandenvalos tinklus ir daug investavo į infrastruktūrą Senos Avalo valymo stotyje, per kurią srūva trys ketvirtadaliai šio rajono nuotekų.

Vėliau, 2015 m., miestas pradėjo įgyvendinti vadinamąjį maudynių planą, kuriame numatytos konkrečios priemonės, kaip išvalyti Seną bei jos intaką Marną (Marne) ir iki 2024 m. olimpiados užtikrinti, kad Sena būtų tinkama plaukioti – tai buvo esminis punktas teikiant paraišką organizuoti kas ketverius metus vykstančias sporto žaidynes.

Pagal šį planą daugiau kaip 23 tūkst. būstų ir gyvenamųjų laivų, kurie anksčiau išleisdavo nevalytas nuotekas tiesiai į upes, bus prijungti prie savivaldybių nuotekų sistemų. „Olimpiada tapo paskata, – sako mero pavaduotojas sportui P. Rabadanas. – Jei ne jos, [projektas] tikriausiai būtų užtrukęs dar 10 metų.“ Tačiau jau praėjusią vasarą moksliniai duomenys rodė, kad vidutiniškai septynias dienas iš dešimties Senoje jau galima maudytis, o nuo tada buvo atidaryti dar trys kolektoriai ir lietaus nuotekų rezervuarai. Galutinis siekis yra sugrąžinti upę žmonėms. Pirmas žingsnis šio tikslo link jau buvo žengtas, kai krantinėmis vingiavusios automobilių magistralės buvo atiduotos pėstiesiems.