Mingma Gjaldžis Šerpas (Mingma Gyalje Sherpa) bandė sufokusuoti virpančią ant galvos pritvirtinto prožektoriaus šviesą į artimiausius žingsnius, bet mintis spaudė šaltis. Ant dviejų sluoksnių ilgų apatinių drabužių ir pūkinės striukės apsivilkęs dar vieną gremėzdišką pūkinį kostiumą, kvėpuodamas deguonimi iš baliono, jis turėjo jaustis gerai. Bet dar niekada – įkopus į ne vieną viršukalnę, iškentėjus ne vieną pūgą ir ledinę audrą – jutiminė temperatūra nebuvo tokia verianti ir nežemiškai šalta. Atrodė, kūnas tarsi priešinasi. Stiprus vėjas nuožmiausiai talžė kairį šoną. Kiekvienas gūsis lediniais čiuptuvais skverbėsi kiaurai pro drabužius.
Labiausiai neramino dešinė koja – ji dilgčiojo, paskui ėmė degti, o galiausiai sustiro. Visa tai pranašavo rimtą nušalimą. Organizmas visų pirma stengėsi sušildyti gyvybiškai svarbius vidaus organus, aukojo galūnes, kad išsaugotų branduolį. Ir visa tai vyko dar nė nepasiekus vadinamosios Mirties zonos – regiono aukščiau 8000 m, kur nuo deguonies trūkumo alpinistai ima regėti haliucinacijas, plaučiuose užsistovi skysčiai ir prarandamas savisaugos instinktas.
Akimirksniu apsisprendęs grįžti Mingma G., kaip jį vadina kiti, sugraibė radijo ryšio prietaisą. „Dava Tendžinai? Dava Tendžinai?” – pakvietė jis, bet atsakė tik švilpiantis vėjas. Aukščiau buvo matyti blyškios švieselės, kur laužyta vora nestačiu snieguotu šlaitu klampojo keli jo komandos draugai. Mingma G. pamanė, kad niekas neatsiliepia, nes visi pernelyg susikoncentravę į svarbiausias užduotis arba į savo kančią. 8611 m virš jūros lygio iškilusi antroji pagal aukštį Žemėje viršukalnė K2 net švelnesniais vasaros mėnesiais laikoma vienu mirtiniausių pasaulio kalnų. Ji žemesnė už Everestą maždaug per Lietuvos elektrinės kaminą, bet norint į ją įkopti reikia nepalyginti daugiau alpinisto patirties ir pakeliui beveik nevalia suklysti.