Vanduo visur ir niekur
Radžastano kaimo gyventojai stebi, kaip dienos karštyje traukiame per Taro (Thar) dykumą. Kėbliname per Indiją vedini nešuliniu asilu, purvini, sudulkėję ir įrudę nuo saulės lyg pajuodusios kaliausės. Vietiniai mus laiko klajojančiais artistais, šarlatanais ir cirkininkais. Arba burtininkais. Atsakymas į jų klausimą teigiamas: taip, žinoma, mumyse slypi magija. Kaip ir visuose žmonėse.
Tai – vanduo.
Žmonės – judantys sūrstelėjusio vandens šaltiniai. Kiekvienas mokyklinukas žino, kad vanduo sudaro maždaug tiek pat procentų mūsų kūno, kiek Žemės paviršiaus. Man regis, šis sutapimas – visiškai logiškas. Esame vandens gyvūnai, gimę vandens planetoje. Vandens yra visur ir kartu niekur. Jis niekada nerimsta – nuolat juda ir keičia savo fizinį pavidalą iš dujinės į skystą, kietą, vėl dujinę ir taip be galo.
Vienas deguonies ir du vandenilio atomai.
Vandens molekulė primena strėlės antgalį. Arba alkūnę. Todėl ji yra poliarizuota, smaigalyje ir galuose turinti mažytį krūvį. Taip vanduo kuria mūsų tikrovę. Vanduo – materialųjį pasaulį jungianti ir skirianti medžiaga. Jis sudaro mūsų smegenų ląsteles ir kalnų grandines, garuoja iš arbatos puodelių ir tektoninių plokščių.
Tačiau gerti galime tik mažytę jo dalį. Maždaug 97 % viso pasaulio vandens – sūrūs vandenynai. Dėl klimato kaitos tirpstančiuose ašigalių ledynuose susikaupę dar 2 procentai. Žmonijai išgyventi lieka absurdiškai mažas lašelis – mažiau nei vienas procentas skysto gėlo vandens. Nepaisant to, eikvojame šį turtą lyg dykumoje
pasiklydę kvailiai.
Einu pėsčiomis per pasaulį. Pastaruosius septynerius metus seku akmens amžiuje iš Afrikos pirmykščio pasaulio tyrinėti iškeliavusių Homo sapiens pėdsakais. Pakeliui renku istorijas. Niekur kitur – nė vienoje tautoje ar žemyne – nemačiau tokio masto žmonių sukeltos aplinkos katastrofos kaip gresianti Indijos vandens krizė. Ji tokia gąsdinančiai didelė, kad net sunku suvokti.
Plačiau skaitykite rugpjūčio mėnesio numeryje.
