Dalai Lamai 84-eri
„Netrukdykite jam melstis”, – sušnabžda Tibeto vienuoliai prieš atverdami plačias medines duris į Dalai Lamos šventyklą, kur jis kas rytą prieš aušrą medituoja 3-4 val.
Dalai Lamos tremties vietoje Darmsaloje (Dharmsala), Indijoje, pareigūnai mus palydi aukštyn laiptais ir koridoriumi į asmenines dvasinio vadovo patalpas. Kambarys tamsus. Šviesa sklinda tik pro langus. Matyti tas pats Himalajų kalnagūbris, kurį jis kirto bėgdamas iš Tibeto prieš 60 metų, kai būdamas dar jaunas dvasinis
ir politinis vadovas pasitraukė iš šalies baimindamasis, kad kinai gali jį suimti.
Būstas apstatytas kukliai, išskyrus stiklinį stendą su garbinamomis budistinėmis statulėlėmis. Kitoje patalpos pusėje sėdi Dalai Lama: sustingęs, tylus, sukryžiavęs kojas masyviame krėsle. Ant grindų guli tvarkingai padėta pora raudonų batų.
Tykiai žengiame priekin įamžinti šio reto žvilgsnio į asmeninį Jo Šventenybės 14-ojo Dalai Lamos, budistinės atjaučiančios bodhisatvos įsikūnijimo, pasaulį, kai jo akys staiga atsimerkia.
„Sveiki, sveiki!” – sako jis šypsodamasis. Kviečia prieiti. Pagal tibetiečių protokolą šią akimirką reikia sudėti rankas maldai ir palenkti galvą jo pusėn, o jis padarys tą patį jums. Kadangi aš ne budistė ir ne tibetietė, dažniausiai nusilenkiu nevėkšliškai ir neretai per anksti pakeliu galvą, kaip tik tuo metu, kai Jo Šventenybė pasilenkia susiliesti kaktomis. Tai tradicinis draugystės ir pagarbos ženklas.
Per ankstesnius susitikimus Dalai Lamos padėjėjų nuostabai esu net paspaudusi jam ranką ir apkabinusi. Šįsyk esu pasiryžusi viską padaryti tinkamai. Bet man žengus žingsnį nusilenkti Dalai Lama valiūkiškai žvelgdamas suima mano ranką ir ją purtydamas iš lėto traukia mane artyn, kol mūsų kaktos susiliečia. Paskui sukikena.
Plačiau skaitykite rugpjūčio numeryje.