Trapi taika
Nuotrauka jaunos moters rankose – ne didesnė nei pašto ženklas. Tačiau tai vienintelis sutuoktinio atvaizdas,
kurį rado tėvų namuose. Šeimynykščiai šiai santuokai nepritarė, nes mylimasis tebuvo žvejys iš pajūrio miestelio Manaro (Mannar), o merginos giminė nuo seno gyveno Šri Lankos Šiaurės provincijos sostinėje Džafnoje (Jaffna). Bet kaip liudija nuotrauka, jos sutuoktinis irgi tamilas – plataus veido ir pasitikintis savimi. Žvelgdama į mažytę prieš dešimtmetį dingusio vyro nuotrauką, mintimis panyra į prisiminimus, ir jos rudos akys nušvinta.
Juodu pamilo vienas kitą pabėgėlių stovykloje Indijos pietinėje dalyje 1999 m., kai merginai tebuvo septyniolika. Abu bėgo nuo žiauraus pilietinio karo, kuriame sinhalų daugumos kontroliuojama kariuomenė kovėsi su tamilų sukilėliais. Ji su šeima paspruko iš Džafnos šokinėdama per kaimynų lavonus iš dangaus krintant kariuomenės bomboms. Jis išsigelbėjo iš Manaro, kai namuose visų akivaizdoje karininkas nušovė jauniausią seserį. Juodu susituokė veriami svilinančio jos motinos žvilgsnio.
2002 m. grįžo į Manarą, kur jaunas vyras galėjo išplaukti su laiveliu ir tinklais į jūrą. Susilaukė sūnaus, paskui dukros. Norėdamas prisidurti prie kuklių pajamų jis pardavinėjo benzino kanistrus tamilų pasipriešinimo kovotojams. Moteris nemanė, kad toks užsiėmimas labai pavojingas – taip vertėsi daugelis Manaro tamilų vyrų. Todėl nenujautė nieko bloga, kai vieną dieną jis pasakė: „Jei man kas nutiktų, neieškok, grįžk pas motiną.” 2006 m. gruodžio 27 d. išvažiavęs motociklu negrįžo nei tą vakarą, nei vėliau.
Plačiau skaitykite lapkričio mėnesio numeryje.
