Nesutramdoma Antarktida

  Gausmas už mano palapinės primena ne vėją, o žemės drebėjimą. Nejučiomis suvirpu, įsirausdamas giliau į miegmaišį. Jau anksčiau esu susidūręs su siaubingais vėjais: aukštuminėmis vėjo srovėmis naktį Himalajuose, šiurpą keliančiu Patagonijos audros staugimu. Bet tai daug blogiau.
  Atūžiant dar vienam šuorui, dreba žemė. Mano palapinė pririšta tarp dviejų riedulių atkampioje kalnų grandinėje Voltato kalnuose Antarktidoje. Trys mūsų komandos nariai glaudžiasi netoliese. Už aštuoniasdešimties kilometrų į pietus prasideda Poliarinė plynaukštė – plati užšalusi aukštuma žemyno viduryje. Geografija ir sunkio jėga čia susivienija, kad sukeltų katabatinį vėją – kalnų tarpekliais lyg lavinos į jūrą atsiritančias didžiules šalto oro bangas.
  Smogia kitas šuoras. Palapinės kartys išlinksta į vidų, suspausdamos audinį virš mano miegmaišio.
Akimirką girdžiu kulkosvaidžio papliūpą primenantį irstančios siūlės tratėjimą. Staiga imu suktis, skrieju, virstu aukštyn kojom. Vėjas pakelia mane su visa palapine ir sviedžia į šiurkščią akmeninę sieną, kurią pasistačiau norėdamas apsisaugoti. Knygos, vaizdo kameros įranga, nešvarios kojinės sumišai skraido aplinkui. Plevena iš miegmaišio pamušalo iškratytos plunksnos.
  Man peršti kaklą ir pečius. Nuropoju prie prarėžo palapinėje, sučiumpu audeklą ir praplėšiu dar plačiau. Smėlio kruopelytės ir pustomas sniegas gelia akis, kai iškišu galvą ir sušunku į kunkuliuojančią sumaištį: „Padėkit!”

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ rugsėjo mėnesio numeryje.