Vaikštantys su elniais
Už 340 kilometrų į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio, netoli dantytų Norvegijos karūnos smaigalių, vasaros mėnesiais saulė nenusileidžia kelias savaites iš eilės ir naktimis ridinėja vidurvasario sniegynais. Saulėgrįža ateina ir praeina, bet šiaurinių elnių piemenys samiai pernelyg užsiėmę, kad jiems tai būtų svarbu. „Tuo metu visada būnam įpusėję jauniklių ženklinimą“, – sako Ingrida Gaup (Ingrid Gaup), kalbėdama apie kasmetinį ritualą, kai elnius ganančios šeimos ant jauniklių ausų išpjausto savo senovinius ženklus. Samių gimtinėje, nusidriekusioje per šiaurinę Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Rusiją, laiko samprata siejama ne su saulės ciklais, o su daug svarbesniu šiaurinių elnių judėjimu.
Samių piemenys savo darbą vadina boazovázzi, „einantis su šiauriniais elniais“, – būtent tai, ką
kadaise darė piemenys, sekdami paskui šiuos eiklius gyvūnus pėsčiomis arba šliuoždami medinėmis slidėmis, elniams per šimtus tos vietovės kilometrų ieškant geriausių ganyklų. Laikai pasikeitė. Piemenys dabar į tradicinių elnių ganymosi teritorijų konkrečius sklypus paskiriami nustatytais metų laikais. Kad ryžtųsi taip gyventi, jiems reikia brangių keturračių motociklų ir sniegaeigių šimtus kilometrų besitęsiančioms
teritorinėms tvoroms prižiūrėti ir didelėms bandoms ginti nepažeidžiant žemės naudojimo nuostatų – net jeigu šios kertasi su šiaurinių elnių instinktu. Kaip aiškina Ingridos vyras Nilsas Pederis Gaupas (Nils Peder Gaup), „šiauriniai elniai vadovaujasi nosimi, ne akimis. Jie eina vedami vėjo.“
